Örvitinn

Veski fornleifafręšingsins

Viš kķktum į Kįrahnjśka fyrir nįkvęmlega viku. Ókum frį Egilstöšum, brunušum til Egilstaša frį Djśpavogi žar sem viš höfšum eytt vikunni. Žar sem vegaframkvęmdir voru ķ gangi į spottanum milli Egilstaša og Hallormsstaša įkvįšum viš aš aka hinum megin viš fljótiš į bakaleišinni žó žar sé ekki bundiš slitlag.

Höfšum ekki ekiš lengi į malarveginum žegar mér sżndist ég sjį fugl į veginum. Hęgši į feršinni og sį žegar nęr var komiš aš žarna var veski į mišri götu. Ég greip veskiš og viš rżndum ķ innihaldiš. Sįum aš eigandi veskisins var starfsmašur Fornleifastofnunar (hann var meš fyrirtękjakort), ķ veskinu var urmull korta (grķnlaust, ég hef sjaldan séš jafn mörg greišslukort) og einhverjir peningar (evrur). Ég hringdi strax ķ 118 og fékk uppgefiš heimanśmer eigandans, gemsanśmeriš var ekki skrįš. Hringdi žangaš og nįši sambandi viš konuna hans sem sagši mér aš hann vęri aš vinna uppi viš Kįrahnjśka og vęri į leišinni til Reykjavķkur meš nęstu vél frį Egilstöšum. Sś vél įtti aš fara ķ loftiš klukkan sjö og žegar žarna var komiš viš sögu var klukkan tęplega hįlf sjö og viš um tuttugu kķlómetra frį Egilstöšum.

Viš brunušum įfram aš flugvellinum og nįšum ķ tęka tķš. Ég rölti į flugstöšina en gekk framhjį fornleifafręšingnum, žekkti hann ekki žar sem hįriš var oršiš töluvert silfrašra en į myndunum į kortunum. Endaši meš žvķ aš hringja ķ hann og finna hann śtfrį hringingunni.

Hann var afar žakklįtur, hafši stoppaš til aš skipta śr drullugallanum og lagt veskiš ofan į bķlinn. Gleymdi veskinu žar og žvķ endaši žaš į mišjum malarvegi fyrir ofan Lagarfljót. Hann hafši ekki hugmynd um aš veskiš vęri glataš žegar ég fann žaš og hringdi. Ég var ósköp įnęgšur meš aš hafa reddaš žessu.

Hvaš um žaš, ég vona aš sį sem finnur veskiš mitt hafi eitthvaš örlķtiš fyrir žvķ aš koma žvķ til skila. Į samt ekkert endilega von į žvķ. Žaš hefur enginn hringt.

dagbók
Athugasemdir

Eva - 14/08/05 09:04 #

Skrżtiš hvaš frekar ómerkileg smįatvik ķ lķfi manns viršast stundum kallast į.